“Jei idėja pradžioje neatrodo absurdiška, tai ji beviltiška” – yra pasakęs vokiečių fizikas, Albertas Enšteinas. Ar nematomumo idėja yra absurdiška, ar beviltiška, šiandien dar sunku atsakyti.

Nebūtina kurti nematomos materijos, kad sukurti nematomą namą. Nematomumas – tai nebūtinai yra nematomo objekto savybė, tai gali būti tiesiog vizualinio kontakto nebuvimas tarp stebėtojo ir stebimojo. Projekte - “Nematomas namas”, pastatas yra integruojamas po žeme. Tokiu būdu, “nuskandintas” namas tampa sąlyginai nematomas - išnyksta pastato fasadai, tūris tampa nesuvokiamas, aukštis vizualiai atrodo nulinis, forma nesuprantama. Planinė nematomo pastato schema išlieka įprasta ir racionali: formuojamas itin lakoniškas ir paprastas kvadrato formos vidinis kiemas, aplink kurį ratu išdėstomos gyvenamojo namo patalpos. Didelio vidinio kiemo erdvės dėka į gyvenamasias patalpas patenka reikiamas kiekis šviesos, o iš pastato patalpų atsiveria minimalistinis vaizdas, žymintis asketišką ribą tarp dangaus ir žemės. Vidinis kiemas sukurtas taip, lyg jo oro masės kiekis kiekis būtų skirtas įkvėpti ir pajausti nematomos architektūros ramybę, gylį ir tylą. Nematomumas yra laisvė.