Sakralinė architektūra yra lyg muzika, kurios pamatyti akimis neįmanoma, bet galima išgirsti ir pajausti. Belgų teologas F. H. Houtart mano, kad bet kokią vietą padaro sakraline labiau dvasinis įsitikinimas. Jo nuomone, bet kokia vieta gali tapti šventa, jei ten bus atliekamos šventos apeigos, vis vien, kur tai įvyktų: namie, sandėlyje ar kitos paskirties pastate. “Aš žiūriu į naują bažnyčią kaip į tylios maldos ir dvasinio džiaugsmo vietą. Neapkrauta išorinių efektų, — dvasinės vizijos ir palaiminto džiaugsmo namai.“ – teigia, prancūzų architektas Le Corbusier.

Šv. Brunono Kverfurtiečio parapija yra pietinėje Klaipėdos miesto dalyje. Parapijos teritoriją riboja šios gatvės: Baltijos prospektas, Šilutės plentas, Statybininkų prospektas ir Taikos prospektas.

Šv. Brunono Kverfurtiečio parapijos sakralinio komplekso statybai formuojamas žemės sklypas yra šalia Debreceno gatvės. Planuojamo sakralinio komplekso vieta yra mišrios paskirties teritorijoje, kuri užstatyta pokarinio laikotarpio visuomeniniais pastatais (Eduardo Balsio menų mokykla), gyvenamaisiais pastatais (daugiabučiai), komerciniais pastatais (prekybos parduotuvės, ofisai), sandėliavimo pastatais. Kvartale dominuoja sovietinė ir postsovietinė architektūra – griežto stačiakampio tūrio, 5 aukštų pastatai.

Naujai formuojamas Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios ir vienuolyno komplekso sklypas yra 10164 m² ploto. Įvažiavimas į sklypą projektuojamas iš vakarinės sklypo dalies. Pėsčiųjų patekimas į sklypą projektuojamas iš visų pusių. Taipogi, sakralinis kompleksas yra laisvai apeinamas procesijų taku aplink. Komplekso teritorija neaptveriama tvora.

Planuojamo komplekso vieta yra Klaipėdos miesto žaliajame karkase, todėl siūloma šalia sakralinio komplekso suformuoti stacijų parką (daugiau žiūrėti generaliniame plane). Formuojant stacijų parką, esami medžiai maksimaliai saugomi. Kompleksas projektuojamas su minimalia žala parko teritorijai ir Klaipėdos miesto žaliąjam karkasui.

Siekiant pagerinti bendrabučių gyvenamąją aplinką sprendžiamas automobilių stovėjimas ir gyventojams. Formuojamos naujos automobilių stovėjimo aikštelės – aplinkinių bendrabučių gyventojams (100 vnt.), bažnyčios ir stacijų parko lankytojams (43 vnt.) ir sakralinio komplekso vienuoliams ir lankytojams (44 vnt.).

Sakralinio komplekso idėja – tai keturios kryžiaus erdvės, prie kurių glaudžiasi Šv. Brunono varpinė su baseinu (1 erdvė / pietvakariai), Šv. Brunono aikštė (2 erdvė / šiaurės vakarai), Šv. Brunono bažnyčia (3 erdvė / šiaurės rytai) ir Šv. Brunono vienuolynas su vidiniu kiemu, zakristija, koplyčia, edukaciniai centrai ( 4 erdvė / šiaurės rytai).

Keturios kryžiaus erdvės, tai vieta kurioje žmogus gali išgirsti (1 erdvė), ateiti (2 erdvė), tikėti (3 erdvė) ir gyventi (4 erdvė).

Architektūrinė komplekso kompozicija sudaryta iš apskritimo, kvadrato ir kryžiaus. Šie geometriniai simboliai pasirinkti neatsitiktinai. Apskritimas – simbolizuoja vienovę, absoliutą, tobulybę, dangų, dvasingumą, saulės ženklą. Tai gyvybės, prisikėlimo simbolis krikščionių ikonografijoje. Kvadratas simbolizuoja žemę, ribotumą, statiką, keturias pasaulio kryptis. Kryžius, kaip ženklas, susijęs su skaičiumi 4, taip pat jis simbolizuoja dangaus ir žemės, laiko ir erdvės susikirtimą, o kryžius, kaip kryžkelė, - mirusiųjų ir gyvųjų kelius.

Sakralinis kompleksas yra vientisas ir atskiri korpusai yra funkciškai sujungti. Kompleksas sudarytas iš keturių erdvių, kurias sukuria projektuojamas architektūrinis kryžius (keturios sienos). Kryžius suformuotas iš dviejų sienų, tarp kurių galima judėti ir šiuo keliu patekti iš vienos erdvės į kitą. Šis kryžius yra ne tik vidinis koridorius, bet tai ir tarsi durys / vartai iš miesto į sakralinio komplekso keturias erdves: 1 Erdvė – čia projektuojama varpinė ir baseinas. Varpinės aukštis – 17 m. Ji metalinė, viso sakralinio komplekso baltos spalvos vertikalė, viršūnėje užsibaigianti apskritimu, kuriame įkomponuojamas varpas. Varpas gali būti skambinamas ir mechaniškai – žmogaus rankomis ir automatiškai. Varpinė projetuojama atvirame lauko baseine. Skambant varpui, garso ir vibracijos dėka, baseino vanduo ima virpėti, nežymiai banguoti. Tokiu būdu statiškoje architektūroje atsiranda natūralus judesys ir garsas. 2 Erdvė – čia projektuojama didelė aikštė. Ši aikštė skirta didesniam religiniam renginiui - žmonių susibūrimui lauke. Ši erdvė ribojasi su bažnyčia ir varpine su baseinu. Tarp pirmos ir antros erdvės sukurta meninė instaliacija – balta užuolaida. Vėjo judinama, plazdanti balta užuolaida tarsi sukuria gyvybės įspūdį statiškoje architektūroje. Tai labai svarbi smulkmena, nes ji architektūroje sukuria natūralų judesio ir pauzės intervalą. 3 Erdvė – čia projektuojama bažnyčia. Plane tai apskritimo formos pastatas, talpinantis 322 (sėdimos vietos) lankytojus. Tūrio centre salė - 480 m², pietinėje dalyje trys klausyklos, rytinėje dalyje – altorius , šiaurinėje dalyje laiptai į balkoną (91 m²), kuriame numatyta vieta chorui ir vargonams. Šviesa į bažnyčios vidų patenka iš viršaus (per lubose apskritimo formos stoglangį). Šviesa patalpoje sklinda netiesiogiai, ji atsiranda iš už esančios virš salės pakabinamų lubų plokštumos, kuri dėl šios sklindančios šviesos tarsi pakimba ore. 4 Erdvė – čia projektuojama zakristija, vienuolynas su vidiniu kiemu, koplyčia, kino salė ir edukaciniai centrai, vienuolių maldos koplytėlė. Visas šios skirtingų funkcijų patalpų dalis apjungia vienas stogas, o tai architektūrinė užuomina į žmonių bendruomeniškumą. Nors ir skirtingų funkcijų patalpos yra apjungtos vienu architektūriniu elementu, visgi funkcijos nesipina ir yra logiškai atskirtos. Tam tikru laikotarpiu vienuolynas ar zakristija gali funkcionuoti ir savarankiškai, ir kartu būti sujungti patogiais funkciniais ryšiais. Taipogi, 4 erdvės sąlyginiame viduryje yra uždaras vidinis kiemas / atriumas. Jis nėra uždengtas stikliniu stogu. Kiemo centre pasodintas medis, kuris tarnauja kaip vizualinis filtras tarp priešingų vienuolyno patalpų. Tai vieta kur vienuoliams galima pabūti vienumoje su savo mintimis.